Antrasis studijinis Solo Ansamblio albumas – tai naujas post-punk’o pareiškimas Lietuvos muzikos industrijoje, praplečiantis viską, ką iki šiol apie ją žinojome.
Jei grupės paskutiniųjų metų kūryba buvo paveikslo tapymas, tai „Olos“ yra visą pastarąjį laiką piešto paveikslo įrėminimas ir muzikinės misijos (pa)rodymas.
Palindrominio (olos – solo) pavadinimo albumas liaupsėmis jau apipiltas, išgirtas ir įvertintas, todėl būtina patikrinti, ar buvo dėl ko jį šitaip girti.
Albumą galima pavadinti taip: nuoseklus, vientisos tesitūros ir puikus tamsos perteikimo muzikiniame kūrinyje pavyzdys. Be galo vientisas muzikinės temos atžvilgiu – albumas kaip viena romano istorija su skirtingomis kompozicinių variacijų skyriais. Klausant galima matyti pilkos, juodos ir juodai pilkų atspalvių spalvas. Kartais pasirodo ir baltoji, primenanti, jog ji yra tobula priešybė tam, kas girdima.
Girdimi ir jaučiami egzistenciniai klausimai. Dainose daugiau muzikos mažiau vokalo. Retai pasirodantys žodžiai ne visada atlieka prasminę funkciją – labiau jau užpildo, o gal, tiksliau, kuria harmoniją, kadangi norint suprasti net ir gimtuosius žodžius, reikia dar kartą atsisukti įrašą. Čia prasmė perteikiama per muziką.
Visą albumą vizualiai turbūt geriausiai atspindi dainos „Fosforinis baseinas“ vaizdo klipas – juoduma, miškas, rūke paskendę vaizdai bei nuogas vyras, per sniegą einantis kažkur, gilyn, į niekur arba sekdamas paskui savo tamsiąsias mintis.
Singlas „Neturėjom dainos“ buvo vadinama geriausia grupės albumo daina iškart po išleidimo bei sulaukė pripažinimo ir iš publikos, ir iš muzikos kritikų. Nepasakyčiau, jog ji stipriai išsiskiria visame albumo kontekste, tačiau dėmesį traukia. Ir dėmesys tenka ne tik pačiai dainai, bet ir vaizdo klipui. Disonansiniai perėjimai tarp natų, prieštaraujantys evoliuciniam muzikos suvokimui, geriausiai pastebimi kūrinyje „Nepabust“. Iš albumo išskirčiau pastarąją ir „Bydermejeris“ dainas.
Žvelgiant iš fasadinės albumo pusės – taip, albumas kompozicine prasme išpildytas. Tačiau liaupsių tęsti negaliu kalbėdamas apie garso suvedimą. Klausant jaučiasi erdvės trūkumas, dainos skamba kiek suspaustai, vietomis tikrai galėtų būti daugiau energijos kūriniuose. Neabejoju, kad toks ir buvo grupės tikslas, tačiau atrodo, kad muzikinė idėja realizuota, bet ne iki galo, norisi techninių korekcijų.
„Olos“ – tai giluma, tamsuma, grėsmingumas, siurrealistiniai tekstai ir muzika, paskendusi rūke, o gal cigarečių dūmuose. Albumą puikiai galima būtų pritaikyti kaip filmo muzikinį takelį.
Įvertinimas: 9.1
Klausykite albumo singlo „Neturėjom Dainos”:
