Inga Jankauskaitė šiais metais nė kiek nesumažina pagreičio ir toliau išlaiko savąjį muzikinį tempą: vienas albumas per metus. „Švyturys“ – jau trečiasis iš eilės parašytas darbas, kuriame suskamba jau pažįstamo pobūdžio atlikėjos klausimai, pamąstymai bei poezija, tačiau visą albumą pagyvina ir sujudina du kūriniai, iš esmės nustebinę savo egzistavimu Ingos repertuare.
Pastarieji metai Ingai buvo itin darbingi. Išleista poezijos knyga, reguliarūs koncertai po visą Lietuvą ir metų galą vainikuojanti muzikinė dovana gerbėjams.
Šį kartą albumas trumpas, su aštuoniom dainom. Tačiau ir kūriniai netrunka po tris ar dvi minutes – didžioji dauguma svyruoja ties keturiomis, pora dainų tęsiasi net ir penkias. O šis ženklas gali liudyti, jog albumai nėra kuriami iš reikalo.
Įsijungus Ingos Jankauskaitės „Švyturį“ – jo privalu klausytis. Ir ne padrikai ar prabėgom, o atidžiai ir girdint, kas yra pasakojama, kitu atveju bus visiškas šnipštas.
Albumas svajingai atsidaro su homografinio pavadinimo daina „Kartu nebus kartu“, kurią palydi lengvas gitaros skambėjimas. Muzikos švelnumas bei gitaros motyvai tęsiasi ir per „Atiduok man šį rudenį“. Abi dainos puikiai tiktų filmo ar serialo garsiniam takeliui. Tačiau, rodos, kad iš to didžiulės meilės tekstui, buvo pamiršta išpildyti ir muzikos takelį – jis čia kur kas silpnesnis už žodinę mintį.
Beklausant kūrinio „Švyturys“ jau lyg ir tampa aišku, jog jis gerokai skiriasi nuo praėjusių, ir, greičiausiai, taps albumo singlu dėl charakteringo ir įsimenamo muzikinio takelio, lygimo aiduose paskendusios solinės gitaros.
Pirmos trys albumo dainos itin lengvo pop žanro, labai pažįstamo skambesio ir jau ima atrodyti, kad atlikėja nesukūrė nieko naujo, kol neatkeliaujame iki ketvirtosios dainos „Kas mes tokie“. Čia prasideda visas įdomumas, nes dainos žanras itin netikėtas Ingos kūryboje – DnB arba „Drum and Bass“ (liet. „būgnai ir bosai“). Daina labai staigiai patraukia dėmesį, nes ties ja pasikeičia netgi viso albumo muzikinė mintis ir atmosfera, pranyksta tikėtasis vientisumas. Kūrinys pasižymi šiam žanrui būdingu greitu tempu, balso moduliacijomis ir tarsi laiko mašina nukelia į 90-uosius.
„Nusiramink“ – atonalios harmonijos kūrinys ir nuokrypis nuo standarto, būtent atonalumas kūrinyje sužadina klausos aparatą. Vėliau vėl grįžtama į ramybės ir apmąstymų sūkurį su daina „Vasaros nebus“, kurioje nuotaika tiesiogiai atitinka pavadinimą.
Kalbant apie techninę dalį – dainoje „Bėgam ant kalno“ ausį rėžia claps‘ai, (liet. „ritminiai plojimai“). Jie pasirodė visai netinkantys dainai ir nederantys bei skambantys per plonai.
Visas pasakojimas užsibaigia kalėdine daina „Apie tai yra Kalėdos“. Kūrinys įtaigus ir siunčia aiškią žinutę, jog Kalėdų prasmė yra laiko praleidime su artimiausiais žmonėmis.
Klausykite albumo singlo „Apie tai yra Kalėdos“:
Albumas yra apie tikėjimą, jog rytoj, o gal ir kažkada vėliau, bet bus geriau. Labiausiai patikę kūriniai: „Nusiramink“ ir „Kas mes tokie“. Charakteringiausias garsine prasme – „Švyturys“.
Albumas ne toks vientisas kaip „Tau Ir Man“, čia daugiau įvairovės ir muzikinių paieškų. Jei praeitame pasigedau muzikos originalumo, tai šiame albume jo daugiau, garsinės linijos ryškesnės. O ir elektronika užima mažiau erdvės – praktiškai visa muzika labai natūrali. „Švyturys“ – tarsi trilogijos užbaigimas, kuris taip pat turėtų žadėti ir kažko naujo pradžią.
Įvertinimas: 7.4
