Liucės sceniniu vardu pasivadinusi Liucė Vaicenavičiūtė savo muzikinio kelio pradžioje dainavo ir buvo stipriai panėrusi į folkloro žanro muziką. Tačiau dėl atsiradusio noro kurti savo stilių ir ieškoti naujų spalvų, iš dainuojamosios poezijos atlikėja pamažu perėjo į alternatyviąją bei šiuolaikinę muziką.
Nors ir naujojoje kūryboje girdėsime alternatyvos žanrui priskiriamas dainas, stiprią liaudies dainavimo įtaką tikrai pajusime.
Koncerto kiemelis buvo pilnas: dalis žmonių sėdėjo, netilpusių dalis stovėjo. Scenoje stovėjo klavišiniai, gitalėlė, keturi mikrofonai, šalia scenos matėsi dar keletas instrumentų jų dėkluose. Fone skambėjo švelni R&B, soul bei lengvo džiazo muzika. Koncertas nuo žadėto laiko vėlavo apie 10 minučių.
„Labas“, – su šypsena ir prikimusiu balsu pasisveikino Liucė.
Atsisėdusi prie sintezatoriaus, ji pradėjo groti ir dainuoti pirmąją dainą „Burtažodis“. Klausant jau galima atpažinti folklorinės muzikos motyvus dainavime. Praktiškai visas kūrinys atliktas pusbalsiu, kartais įvykdavo minimalūs perėjimai tarp registrų, nemažai natų buvo užbaigiamos balso virpėjimu.
Skambant „Likimas Kažkam“ norom nenorom stojo visiška tyla tarp klausytojų, kurią sukėlė vien tik fortepijono ir vokalo harmonija. Atlikimas pasižymėjo intymumu ir giliu įsijautimu į dainą. Kaip atviravo pati Liucė, ši daina jai labai brangi.
„Dabar pagrosiu pačią pirmąją parašytą savo dainą, kai man buvo trylika metų“ – prisipažino Liucė ir pridūrė, jog priešingai nei kitos, parašytos tuo laikotarpiu, pastaroji neskamba kaip sukurta trylikametės. Dainai „Ei, Brolau“ atlikti, dainininkė į sceną pakvietė ir savo brolį, grojantį gitara, Andrių bei draugą-violončelininką Povilą.
Iš dainos kompozicijos galima suprasti, jog Liucė muzikantė nuo gimimo, jeigu būdama trylikos metų sugebėjo parašyti teisingos struktūros su savarankiškomis melodinėmis linijomis dainą. Joje taip pat labai stipriai atsispindi minėtos atlikėjos „šaknys“, kadangi kulminacijos vietoje, muzikai nutilus prasideda šimtaprocentinis liaudies motyvais paremtas intarpas – su natų prailginimais ir balso stygų virpėjimais jų pabaigose.
Buvo pristatyta ir dar tik planuose išleisti esanti daina „Lašas Delne“. Ramią ir itin šviesią dainą lydėjo vokalas, pianinas ir gitara. Po dainos Liucė šalia savęs „pastiprinimui“ pakvietė dar tris muzikantus, kurių iš viso scenoje buvo jau penki. Taip pat, klausytojų paprašė prieiti arčiau scenos ir šį prašymą gerbėjai išpildė bene akimirksniu.
Atliekant kūrinį „Švinta“, scenoje skambėjo trombono, trimito, pianino, bosinės gitaros ir violončelės garsai. Liucė jau nuo pat kūrinio pradžios jautėsi laisva ir atsipalaidavusi. Švelni daina buvo perteikta įtikinama emocija, galėjai net pačios atlikėjos balse justi savotišką „švitimą“. Ko labiausiai trūko ir pasigedau – didesnės erdvės stipresnei atmosferai užtikrinti.
Koncerte nuskambėjo ir angliškas kūrinys „Travelling Back“, kuris, kaip pati atlikėja sakė, angliškas dėl gražiai į lietuvių kalbą neišverčiamų žodžių. Atliekant dainą pusbalsis retkarčiais trūkčiojo ir nebuvo išlaikytas natų vientisumas. Pasirodymą papildė trombonas ir solinė gitara.
Sekančiam pasirodymui į sceną Liucė pakvietė savo mamą, su kuria kartu atliko „Sing Mother“. Jautrų mamos ir dukros duetą lydėjo klausytojų susikaupimas ir atidus klausymas. Dainą atlikus, mamai buvo įteikta gėlių.
Folkloras sugrįžo dar vienai dainai „Už Ežero Ugnys Dega“. Kūrinys buvo išskirtinis ir tuo, jog jame negrojo jokia pritariamoji muzika – skambėjo tik vokalas. Čia liaudies technika ir motyvai vėl užėmė 100 procentų. Balsas skambėjo švariai ir stabiliai, po pasirodymo Liucė gavo gėlių iš vieno mažojo gerbėjo.
Atlikėja pasirinko savo koncertą papildyti ir pakankamai sena, lyrine Vytauto Kernagio, kartu su „Dainos Teatru“ atlikta, daina „Baltas Paukštis“.
Neužilgo į energingesnį ir šviesesnį kūrinį „Lauksiu“ atlikėja sumanė įtraukti ir publiką nesudėtingai frazei „je eėi“. Gerbėjai be didelių raginimų greitai prisijungė ir choru pildė priedainio eilutes.
Metas atėjo ir vakaro staigmenai – į sceną buvo pakviesti Liucės geri draugai ir lietuviško hito „Medžiai Melagiai“ autoriai Saulė ir Tadas iš grupės Velvet. Visi trys atlikėjai, pritariant Liucei, atliko taip pat gerai žinomą praėjusių metų dainą „Mėnuli“. Tadas dainavo grodamas gitara, o štai Saulė atsiskleidė kaip stabilaus ir plataus vokalo savininkė. Palaikymas bei plojimai skambėjo tiek dainos metu, tiek gausiai ir po jos.
Į rankas paėmusi gitalėlę, Liucė atliko dar vieną anglišką ir greitesnio tempo kūrinį „To Each Others Arms“. Nuotaikingą atmosferą kūrė priešpaskutinė daina „Saulė Kyla“, o vakarą vainikavo bene pagrindinis ir naujausias Liucės singlas „Dalink Mane Per Pus“. Dainos priedainį publika dainavo kartu, buvo galima jausti atlikėjos bendrystę su gerbėjais.
Po dainos visi atsistojo nuo kėdžių ir priėjo arčiau Liucės. Skambėjo garsūs plojimai ir šauksmai, kas neužilgo peraugo ir į prašymą dainą pakartoti.
Antrasis kartas pasižymėjo drąsesniu klausytojų įsitraukimu ir jų dainavimu priedainio metu, kuris virto į savotišką chorą. Koncertui pasibaigus ir žmonėms paplojus dar kartą, prie scenos nusidriekė eilė, norėjusių pasveikinti, padėkoti, apsikabinti ir įteikti gėlių.
Koncertą galima pavadinti kaip jaukų, artimos aplinkos apsupty, vakarą. Liucė atsiskleidė kaip labai šviesi, poetiška ir savimi pasitikinti asmenybė. Ji lengvai ir atvirai kalba su savo klausytojais, įsijaučia į atliekamą kūrinį, gerai valdo balsą.
Ir būtent pasitikėjimas, sklindantis iš atlikėjos labiausiai sužavėjo – tai be galo reikalingas ir drąsus bruožas, leisiantis užtikrintai žengti savo pradedamos karjeros keliu. Liucė neabejotinai sužavės tuos, kas neabejingi folklorui ir kartu klauso šiuolaikinės lietuviškos muzikos.
Įvertinimas: 8 iš 10
