Vasaros pabaigoje išleistas Vido Bareikio teatrinio popso kūrinys, gerbėjus papirka paprastumu, kompozicijos lengvumu ir itin greitai galvon įstringančiu dainos priedainiu.
Pirma mintis, iškylanti į paviršių beklausant dainos – kad ji labai Bareikiška. Ir ką tai sako? Pirma, tai nurodo, kad atlikėjas toliau išlaiko savo kūrybinę bei atlikimo stilistiką, persmelktą kalbamuoju teatriniu žanru, kadangi pats atlikėjas ilgą laiką praleido teatro režisūros veikloje. Kitu atveju, tai reiškia išskirtinai šiam atlikėjui tinkamą seną gerą posakį „dainuoju tai, ką matau“.
Ir tame nėra nieko nei blogo, nei gero. Viena vertus, tokia kūryba suteikia daugiau laisvės autoriui rašyti pasitelkiant minčių srauto techniką ir dainoje išsakyti tai, apie ką iš tiesų norisi kalbėti.
Kita vertus, tokio stiliaus daina yra lengvinanti aplinkybė ją rašant, kadangi autoriui nereikia vadovautis tradiciniu žodžių rimavimu ar ieškoti tinkamo tradicinei dainai teksto, o labiau keliauti pasroviui pagal mintines užgaidas ir norimus žodžius tiesiog „pritempinėti“ prie rimo bei muzikos ritmo.
Klausantis dainos aiškus tampa ir kitas dalykas, jog atlikėjas pradėjo išskirtinai kurti dainas vaikams. Savo elektroniniais motyvais primena „Tele Bim Bam“ laikus, taip pat su šia daina tęsiama stiliaus serija, prasidėjusi su „Anykščių šilelis“, „Mergaitė Na Na Na“ ar „Varnos ir Kikiliai“.
Pagrindinis dainos privalumas – ji greitai įsimena. Už kūrinį galima balsuoti dėl teigiamos nuotaikos ar indėlio vaikų muzikai.
