Didžiausias susidomėjimas Lietuvoje
Kaip neįprasta, šiemet mums pirmą kartą pavyko prasibrauti į Europos ausų būgnelius ir, beglostant savo savivertę, parodyti, kad Lietuva apskritai egzistuoja. Ir šis pasisekimas yra be galo nuostabus, net ir žinant pasekmes (nors tos pasekmės ne tokios jau ir blogos).
Šių metų lietuviški muzikiniai įvykiai išties didūs ir nešantys daug vilčių mūsų, kol kas (vis dar) mažajai industrijai. Tai, kas įvyko vasario, kovo mėnesiais, Lietuvos kontekste, galima drąsiai vadinti reiškiniu, pradedant atrankų finalu, kurį stebėjo 650 tūkst. žiūrovų, tęsiant didžiuoju sprogimu pagrindiniame konkurse.
Juk tokie sprogimai anksčiau ar vėliau vis tiek įvyksta, o mums net nereikėjo laukti nė 40 metų, lyginant su kitomis, autoritetą Europoje turinčiomis šalimis konkursantėmis. Didžiuotis yra kuo ir tai žino kiekvienas, sekęs įvykius.
Rodos, buvome išrinkę… nugalėtoją?
Išrinkome. Vasario 15d., prieš pat simbolinę valstybės datą, išsirinkome sau nuosprendį. Dėkojame likimui, visgi, teigiamą. The ROOP daina „On Fire“ pasiekė didžiulį žiniasklaidos susidomėjimą, dėmesį ir pateko į patį konkurso epicentrą. Rodos, kurį laiką Lietuvą buvo galima vadinti 2020-ųjų Eurovizijos sinonimu.
Vienybei ir palaikymui klestint, Lietuvos įmonės ir fondai netgi siūlėsi pervesti pinigų pasirodymui, tereikėjo nurodyti sąskaitą. Maža to, įvyko vienas svarbiausių ir pagrindinių reiškinių – lietuviai pradėjo palaikyti lietuvius. Šią dalį būtina prisiminti, jei kada nors vėl norėsime siekti aukštumų – kolektyvinė sąmonė turi kur kas daugiau įtakos nei kam nors gali pasirodyti.
Ar lietuviai The Roop palaikė dėl užplūdusios sėkmės, ar dėl, iš tiesų, geros dainos – palikime tai retoriniu klausimu. Rinkome peržiūras YouTube, skaičiavome laikus, skaitėme pergalingus komentarus, mėgavomės lažybų pažadais ir nekovojome dėl dėmesio žiniasklaidoje. Buvo tobula. Iki vienos žinios, kurios pakartotinai įvardyti nereikia.
„Lietuvą buvo galima vadinti
2020-ųjų Eurovizijos sinonimu”
Tai kaip ten buvo?
Visą vasario ir kovo mėnesį konkurso šalys džiaugsmingai rinko ir pristatinėjo savo atstovus. Kol Vilniaus ir Kauno miestai ginčijosi, kuriame iš jų turės vykti kitų metų Eurovizija, o lažybų lentelėse pirmomis vietomis mainėsi šalys, prasidėjo grėsmingos pirmosios kalbos apie viruso keliamą pavojų didžiajam konkursui.
Organizatoriai tuoj pat puolė raminti, kad niekas nesikeis, o paskui nėrė į tylą. Naujos dainos ir toliau buvo pristatinėjamos. Tuo tarpu The Roop pradėjo atšaukinėti sklaidos pasirodymus užsienyje ir nebevyko filmuotis pristatomajam šalies klipui.
Prasidėjo spekuliacijos apie įvairius scenarijus: kad Eurovizija vyks arenoj be žiūrovų, nacionalinėse studijose, rodys tik dainų klipus su galimybe balsuoti arba konkursą tiesiog atidės, bet kovo 18-ąją oficialiai paskelbiama – renginys atšauktas.
Tačiau vis dar sprendėsi dainų likimas, kūrėsi viltys apie tinkamą dainų pateikimą ir balsavimą vėliau. Vis dėl to, po 2 dienų pranešta ir kad išrinktos dainos keliauja tiesiai.. į šiukšlių dėžę. Tuomet prasidėjo svarstymai, o ką gi daryti su vokalistais ir grupėmis. Eurovizijos gerbėjai sukūrė peticiją prieš tokį sprendimą ir ragino ją pasirašyti. Tada atvira žaizda apibarstoma druska su teiginiais, kad turėjome geriausią dainą konkurso istorijoje.
Paskui internete surengtame neoficialiame konkurse Lietuva gavo virtualų aukso medalį, antrą vietą aplenkę trigubai. Vėliau sugrąžinama viltis, kad kitais metais, visgi, skambės tos pačios dainos, nes muzikos kompozitoriai prašys persvarstyti sprendimą.
LRT nusprendžia, kad The Roop be kovos į konkursą nevažiuos, o pasirodys nacionaliniame finale – kadangi tai dainų, o ne grupių konkursas. Ir galų gale, Eurovizijos rengėjai patvirtina super-mega galutinį žodį: konkursas atšauktas ir šiais metais išrinktos dainos kitąmet nebeskambės. Pagrindinis argumentas – taisyklės neleidžia konkurse skambėti dainai, kuri komerciškai buvo išleista iki rugsėjo 1 dienos.
Tačiau numatyto finalo dieną rengėjai pažadėjo, o vėliau ir paruošė specialią transliaciją, su visų dainų fragmentais bei Eurovizijos žvaigždžių pasirodymais. Teigė, jog taip bus pabrėžiamas vienybės jausmas. Viskas.
Specialus konkursas įvyko, fragmentai suskambėjo, sėkmės palinkėjo. Bet ar tai buvo tai, ko mes norėjome? Ne. Dar „finalo“ dieną patvirtino, jog kitų metų Eurovizija, vis dėl to, vyks Olandijoje.
Suskaičiuota, kad šių metų neįvykęs konkursas Roterdamo miestui jau kainavo 15 milijonų eurų. Visi pinigai buvo skirti Roterdamo arenos nuomai ir Eurovizijos kaimelio pastatymui, o kadangi karantinas nedraudiminis įvykis, investuotų lėšų draudimo kompanijos neapmokės. Taip pat pranešta, kad Eurovizijos surengimas kitais metais miestui kainuos dar apie 7 milijonus eurų.
Malonumas brangus, bet niekas neapskaičiuos kūrėjų ir atlikėjų patirtų moralinių nuostolių. Rodos, kai kenčia visi, nebėra ir ko kaltinti. Šie metai taip ir liks uždavę mįslingą klausimą – ar Lietuva, visgi, būtų gavusi trofėjų. O, galbūt, šis įvykis iš tiesų mus visus apsaugojo nuo didelio nusivylimo.
Kad ir kaip ten bebūtų, daugiau gavome teigiamų įvykių, pasekmių, emocijų ir rezultatų. Nepaisant visko, matoma pažanga Lietuvos tarptautinio įvaizdžio formavime. The Roop įjungė pirmą pavarą ir mes pradėjome važiuoti.
Visa atsakomybė perkeliama būsimiems kandidatams – nenumušti užkeltos kartelės. Be kita ko, 2020-uosius prisiminsime su pergalės skoniu, kuris taps pavyzdžiu stengtis ir tikėti savimi, kai vieną kartą pamatėm, kad nesame niekuo išskirtiniai – laimėti galim.
