„Saulės kliošas“ turėtų jau būti apdovanotas už sugebėjimą du pilnus dešimtmečius išlaikyti savo unikalų muzikos stilių, jo nekeisti ir, rodos, kuriant „tą patį“ nepasenti, išlaikyti kokybę ir užkabinti klausytoją reikiamu momentu.
Visų pirma, kalbant apie „Paskambink man“ – ji tendencingai provokuoja. Daina, galima sakyti, buvo pasmerkta tapti klausoma, apkalbama ir nori nenori įsimenama.
O įsiminti ją reikėtų ne dėl melodijos ar pagrindinės teksto minties, o dėl išpildytos idėjos: dainoje yra pasakomas telefono numeris.
Maža to, pasakomas namų adresas, kuris dar ir juo užbaigiama daina. Ir, atrodo, tai tėra viskas, ko reikia, kad daina priverstų klausytoją suklusti ir akimirkai sustoti.
Pop ir R&B žanrų mišinys Lietuvoje suskambėjo puikiai: jis tapo vasaros hitu, noriai buvo grojamas radijuje, stream‘inamas internete, dar iki šiol, praėjus pusei metų po išleidimo, sėdi pirmoje vietoje Spotify klausomiausių lietuviškų dainų tope.
Sėkmę lemia ir dainos tematika – dainuojama apie liūdesį, vienišumą sėdint namuose, kas ypač aktualu karantino kontekste, kai dauguma žmonių uždaryti, jaučia bendravimo ir meilės trūkumą.
Lyrinis dainos subjektas išgyvena kito žmogaus dramą, pro savo buto langą stebi vienišą, akis nuleidusį, pagalbos ženklų nepastebintį, lietuje vaikštantį žmogų ir tokiu būdu metaforiškai tarsi tiesia ranką liūdesyje paskendusiam klausytojui, nurodo telefono numerį, kuriuo skambinti, tačiau tikrasis numeris ir vaistas yra pati daina: jei tau liūdna, įsijunk „Paskambink man“.
Kūrinys paperka švelnumu, Justės Starinskaitės unikalia vokalo spalva ir nuoširdumu dainuojant.
