Sako, kūrybos žmonių instinktai suaktyvėja naktį. Ar tavo kūryba ima intensyviau lietis sutemose?
Man visada truputį liūdna, kai tenka išsklaidyti tą romantizuojamą kūrėjo paveikslą: mažame kambaryje su pianinu, aptirpusių žvakių šešėlyje, su išgraviruotu rašikliu rankoje 2-3 valandą nakties sėdi žmogus ir bando išlieti visą savo širdį ant lapo ir klavišų. Labai gražus filmo kadras. Tačiau kūryba dažniausiai visgi vyksta dienos metu: žmonės eina į darbą, ir mes lygiai taip pat einame rašyti dainų. Visko būna, šitokia savęs įprasminimo gyvenime forma neturi darbo valandų, ir tame daug žaismingumo ir žavesio. Bet tikrai nėra taip, jog kūrybinės mūzos reikia laukti ir ji ateina tik sutemus. Kaip geram sportininkui, taip ir sėkmingam kūrėjui reikia nepamiršti kasdienių treniruočių.
Plačiąja prasme, galbūt kūrybos daugiau atsiranda rudeniop ir žiemos metu, kai tamsa laiko mus apglėbusi ir kviečia pasižiūrėti į savo vidų, o kūryba vis vien atsispiria nuo mūsų gebėjimo apsižvalgyti ar įsijausti į kito žmogaus emocijas. Taip ir gimsta dainos.
O kaip gimė naujoji daina „Naktis“?
Su muzikos autoriais Vitalijumi Puzyriovu ir Benu Kukeniu buvome kūrybinėje stovykloje Palangoje, viloje „Auska“. Lapkričio mėnuo, ką tik iškritęs pirmasis sniegas ant pajūrio kranto… Šnekėjomės apie mistinę nakties spalvą, taip savaime ir gimė daina. Tiesa, iš pradžių jos tekstas buvo visai ne apie naktį: ketinome surimuoti kuo daugiau vaikinų vardų, kurie lyriniam subjektui kėlė žavesį. Vėliau šios minties atsisakėme. (Juokiasi.)
Eilutė iš tavo dainos – „Naktį visko tiek daug nutinka. (…) Gali ir netikėti, jei nori.“ Tai – apie sapnus?
Taip, būtent apie juos! Nuo paauglystės sapnai man – toks mistifikuotas dalykas. Tarsi sapnuodami gyvename atskirus gyvenimus! Atrodo, naktį sapnuose pabudiname kažkokią kitą savo dalį. Pabunda mūsų alter ego ir sapnais, matyt, kviečia mus į tą kitokį save pažiūrėti?
Klipo vizualizacijoje žaidžiate iškreiptais atspindžiais. Lyg balose, lyg kreivuose veidrodžiuose matome tave…
Vizualizacijoje, kurią kūrė režisierė Eglė Razumaitė, norėjome parodyti tą kitą žmogaus pusę, kuri atgimsta nakties metu. Kiekvienas gali prisitaikyti sau: ar kitas „aš“ pasirodo nakty dėl baugios tamsos ir tokiu metu išryškėjančių mūsų baimių, ar tai – vidinis pasaulis, kuris nori kažką mums pasakyti per sapnus. O gal kitam tai – tik graži iliuzija. Fantazija. Istorija, kuria iki galo netiki.
Yra toks posakis – „Naktį visos katės juodos“. Tau baugu vėlų metą vaikštinėti pažįstamų ar nepažįstamų miestų gatvėmis? Ar kaip tik oras įgauna visai kitą tirštumą ir kvapą?
Savisaugos instinktą turiu gan stiprų, naktimis man nėra labai jauku vaikštinėti vienai. Bet kartkartėmis tai turi išskirtinio žavesio, kaip šokoladas su čili pipirais (juokiasi). Vis dėlto tokio išskirtinio skonio gyvenimui man norisi tik retkarčiais. Adrenalino semiuosi kitur, pavyzdžiui, keliaudama viena, šokdama su guma nuo tilto, bėgdama į ežerą vidurį žiemos.
Pati esi pelėda ar vyturys?
Esu tikras vyturys. Jokių problemų atsikelti 5 valandą ryto ir pasitikti saulę. Turiu labai daug ryto ritualų, man tai yra visiškai savęs susirinkimo metas, tiesos, ramybės, skanios kavos, lėto budimo laikas.
O kokie nakties ritualai?
Mano naujausias ritualas – paskaityti bent kelis knygos puslapius prieš miegą ir nesinešti į miegamąjį telefono! Jaučiu tam tikrą vidinę brandą, nes gilus ir sveikas miegas tampa labai dideliu prioritetu (juokiasi).
Buvo naktų, kai atradai visiškai kitokią save, elgeisi neįprastai, drąsiai, ir tą laiką gera atsiminti?
Išsaugojau tikrai ne vieną tokį prisiminimą iš tų naktų, kai daugiau nei 4 mėnesius gyvenau Nepale. Ir džiunglėse iki ryto prie laužo šokau, ir motoroleriu per kalnus važinėjau, ir į kalną 3-ią nakties kopti esu pradėjusi… Maudynės jūroje šiltomis naktimis – irgi ne vienos vasaros prisiminimų kolekcija. Bet labiausiai mane šiuo etapu žavi vidinė drąsa atsiverti savo jausmams, kurie mane spaudžia. Per gyvenimą labai dažnai išmokstame užspausti daug viduje įvykusių dalykų. Naktimis (dažniausiai) tie įvykiai vis vien mus pasiveja. Bet kiek savyje turime drąsos tam atsiverti?
Šiuo metu visi išgyvename tamsų laiką, savotišką naktį – karą. Tu savo kūrinyje „Naktis“, atrodo, kaip tik semiesi šviesos?
Nežinau ar šviesos. Drąsos. Tiesos. Galų gale, tkiu, kad bus šviesiau.
O kaip išeiti iš emocinės nakties?
Labai sudėtingas klausimas. Emocinės naktys – labai skaudžios. Sau primenu, kad pasaulis ir gyvenimas yra ne užsistovėjęs vanduo stiklinėje, o nuolatinis virsmas. Po nakties – rytas, po dienos – naktis. Normalu, kad kaip žemėje, taip ir mūsų viduje yra etapai, kurie turi daugiau emocinės tamsos. Bet turbūt tokios naktys yra duotos mums tam, kad atsibustume. Stipresni, sąmoningesni, pagaliau pradedantys save girdėti.
Scenos žmonės kalba, kad šiuo metu sunku koncertuoti: tarsi kvieti klausytojus į šventę, o juk Ukrainoje vyksta karas. Nors patys ukrainiečiai sako, kad džiaugsmas yra geriausias priešnuodis ar atsvara baimei ir tokiu metu juo ypač reikia dalintis. Tu planuoji koncertus?
Man atrodo, kad karo metu, mes be abejonės privalome padėti finansiškai, padėti savo laiku, viskuo, kuo galime. Bet svarbu nepamiršti ir savęs, – tik tada būsime pajėgūs padėti emociškai. Nes žmones palaužus emociniame lygyje, tampa lengva jais manipuliuoti, juos bauginti. Tad nepamiršdami savęs ir savo poreikių, mes nesielgiame savanaudiškai, ir tai neturi nieko bendra su apatija ar užsimerkimu prieš situaciją – tai jau kitas kraštutinumas, į kurį labai kviečiu nenukristi. Todėl net ir šitame etape, kuriame labai daug nerimo, o naktys – kaip niekad tamsios, manau, jog tikrai svarbu nepamiršti paprasto gyvenimo džiaugsmo. Mano džiaugsmas yra muzika ir aš esu laiminga, kad tuo galiu dalintis.
Artimiausių koncertų datas skelbsime jau netrukus: vasarą planuojame pasirodymus ir Vilniuje, ir Kaune, pajūryje, pasimatysime ir festivalyje „Granatos live“. O kolkas kviečiu visus klausytis mano naujos dainos „Naktis“ ir siunčiu linkėjimus savo ukrainietėms draugėms, apsigyvenusioms Lietuvoje – Anfisai, Yeseniai ir Marinai. Žinau, kad labai laukėte šitos premjeros kartu su manimi.